Simonas Gentvilas: „Turime gąsdinti skausmingais pavyzdžiais“

Spausdinta „Vakarų Eksprese“ 2016 lapkričio 11

 

Klaipėdietis, baigęs gimnaziją Švedijoje, vėliau studijavęs Švedijos, Norvegijos, Danijos, Belgijos, Austrijos ir Ispanijos universitetuose. Sociologijos bakalauras (2007 m., Oslo universitetas), miestų plėtros euromagistras (2010 m., Vienos universitetas). Urbanistas.

Lietuvių bendruomenės Malmėje ir Norvegijos lietuvių jaunimo organizacijos steigėjas, vienas Klaipėdos „Urbanofilų“ judėjimo ir humanistinių idėjų sklaida užsiimančios asociacijos „Lietuvos humanistai“, taip pat Klaipėdos senamiesčio gyventojų bendruomenės steigėjų. Klaipėdos senamiesčio ROTARY klubo narys. Vienas iš IT programavimo mokyklos suaugusiems „Baltic Talents“ įkūrėjų.

Na, dar buvęs Klaipėdos mero patarėjas, buvęs miesto Tarybos narys, buvęs Miesto plėtros ir strateginio planavimo komiteto pirmininkas ir savo partijos frakcijos seniūnas, buvęs asociacijos „Klaipėdos regionas“ direktorius. Kas dar? Dėstė Klaipėdos socialinių mokslų kolegijoje, formaliai tebėra AB „Klaipėdos energija“ ir UAB Klaipėdos autobusų parko“ stebėtojų tarybų pirmininkas.

Tai – Simonas Gentvilas. Pats save jis vadina humanistu, miestų plėtros procesų žinovu ir politiku. Turbūt visa tai lėmė, kad nuo šiol jis – Seimo narys. Beje, tikėtina, kad į Vilnių ir atgal jis važinės pakeleivingomis mašinomis, autobusais arba traukiniais.

Ką S. Gentvilas nuveiks Seime, parodys laikas. Tad kol kas klausimai jam – apie Klaipėdą.

Ar dažnai naudojiesi automobiliu? – „Autosalonas“ paklausė S. Gentvilo.

Vairuoti nemėgstu. Nuo pažinties pradžios su Šarūne visada ji vairuodavo automobilį. Sąmoningai rinkomės gyventi Klaipėdos senamiestyje, kad automobilį naudoti reikėtų kuo mažiau. Visgi du kūdikiai jį pavertė būtinybe. O kassavaitinėm kelionėm į sostinę stengiuosi tapti pakeleiviu arba rinktis viešąjį transportą. Su dideliu nenoru mašiną vairuoju pats.

Tad į eismą žiūrėti labiau esi įpratęs pėsčiojo, urbanisto ar miesto Tarybos nario akimis?

Dažniausiai į miestą žvelgiu pėsčiojo ir planuotojo akimis. Jis yra spalvingesnis, įdomesnis ir demokratiškesnis pro autobuso langą, pačiame autobuse ir ant šaligatvio. Kaip urbanistas visada sakau, kiekvienas atkovotas asfalto metras pėsčiajam yra didelė pergalė miestui. Pėsčiųjų gatvės ir miestai yra žavesni ir gyvybingesni. Laisvės alėjos virsmas 1976 metais davė tą gyvenseną, kurią, tikiu, sukursime 2019-aisiais Tiltų gatvę pavertę pėsčiųjų – kai atsiras Bastionų tiltas.

Tobulo miesto vizija

Ar Klaipėda – patogus miestas vairuotojui? Kas mūsų miesto gatvėse yra padaryta gerai, o ką keistum?

Tai – be galo patogus miestas, ir dažnai mes tą įvertiname tik apsilankę kitur. Tarp pliusų – pralaidumas ir saugumas. Pernai miesto gatvėse pirmą kartą nežuvo nė vienas eismo dalyvis. Stipriai padėjo perėjų apšvietimas ir nauji kalneliai. Antra vertus, investavę į saugumą, vis dar turime pralaidžiausias gatves tarp šalies miestų.

Kas blogai? Esu paskaičiavęs, jog tradiciškai apie 90 proc. Savivaldybės susisiekimo programos lėšų nueina į „asfaltą“. Jau tapome tobulu miestu automobiliams. Butelio kakliukai – įvažiavimai į miestą Tauralaukio, Tilžės gatvėmis ir naujuoju Statybininkų prospekto tęsiniu – bus taip pat sutvarkyti iki 2020 m. Tai įgyvendinus, Klaipėdos prioritetu turi tapti tobulo miesto dviračiams ir viešajam transportui siekimas. Trumpiau tariant, proporcija turėtų virsti 50/50.

Užsiminei apie dviračius. Tavo kolegos valdžioje nuolat pabrėžia, kad Klaipėda – draugiškiausias miestas dviratininkams. Patys dviratininkai vis randa prie ko nors prikibti. Ar jie teisūs?

Lyginant su dviračių miestu vadintais Šiauliais, mes jį seniai pralenkėme ir esame toli. Lyginant su Olandija ar Danija, mes tik pradinukai. Tad teisybės kritikoje yra. Kita vertus, automobilis Lietuvoje vis dar yra statuso ženklas. Automobilių reklamos nuolatos tai perteikia, o dviračiai, kaip kasdienė susisiekimo priemonė, vis dar išlieka pseudoanarchistine subkultūra. Tad keistis reikia ne tik infrastruktūrai, bet ir mums patiems. Kai visuomenės nuomonės formuotojai perlips ant dviračių, tuomet tikrai galėsime vadintis ne tik dviračiams draugišku miestu, bet ir su dviračiais draugaujančiu miestu.

4 būdai problemai spręsti

2016-ieji Klaipėdoje paskelbti Darnaus judumo metais. Kaip tu įsivaizduoji tą darnų judumą?

Gyvenimas, kai visas dienos užduotis pasieki pėsčiomis – darželį ar mokyklą, darbą, apsipirkimo ir rekreacijos vietą. Miestas, kuriame nebūtina turėti automobilį, o automobiliai ir viešasis transportas yra ekologiški. Kitais metais Klaipėdos LEZ’e pradės gamybą nauja elektrobusų gamykla „Dancer“. Tikiu, jog miestas irgi padarys revoliuciją ir pakeis dyzelinius autobusus elektriniais.

Daugiabučių kiemai. Ar turi pasiūlymų, kaip juose spręsti automobilių vietų trūkumo problemą?

Tam yra 4 būdai: 1. Naikinti poreikį – išpopuliarinti viešąjį transportą. 2. Išplėsti esamas aikšteles – tai ką tik padaryta Pempininkų ir Debreceno aikščių prieigose. 3. Plėsti esamas aikšteles. Detaliaisiais planais jau padengtas visas miestas. Palaipsniui vyksta daugiabučių namų aikštelių priskyrimas prie namų. 4. Pietinėje dalyje yra 5-7 didesni sklypai, kur, pritraukus verslo investicijas, kitą sklypo dalį verslas įrengtų gyventojų poreikiams.

Viena iš priemonių (nors ir prievartinė) pervilioti žmones iš nuosavų automobilių į visuomeninį transportą – apmokestintas stovėjimas centrinėje miesto dalyje, panašu, nesuveikė: čia ir toliau pilna mašinų. Kodėl žmonės nenoriai naudojasi autobusais, nors jau ne kartą įrodyta, kad kai kuriais atvejais jais važiuoti yra greičiau nei savo mašina?

Manau, tai vėl sietina su statusu. Pusė mano Švedijos gimnazijos bendraklasių net pasiekę 30 metų amžių neturi išsilaikę vairuotojo teisių. Lietuvoje jaunimas ir studentai investuoja į automobilius. Todėl pasirinkimas tarp automobilio ir viešojo transporto yra labiau ne racionalus ar ekonominis sprendimas, o labiau kultūrinis.

Ką manai apie galimybę išplėsti mokamo stovėjimo zoną į pietinius miesto rajonus?

Netrukus beveik visos miesto aikštelės bus priskirtos namams. Tad pačios bendrijos ir gyventojai galės apsispręsti, kaip organizuoti stovėjimą, statyti ar nestatyti šlagbaumus, plėsti ar mažinti aikšteles. Juk naujuosiuose daugiabučių kvartaluose tai yra beveik savaime suprantama. Juk ne visur būtinas Savivaldybės įsikišimas.

Vieninga sistema bus

Bastionų tiltas dar nepastatytas, bet jau sukiršino pusę Klaipėdos. Kam jo reikia ir kur dings automobiliai, pervažiavę Danę ir atsirėmę į siaurutes gatveles abiejose upės pusėse?

Bastionų tiltas miesto planuose braižomas nuo 1969 metų kaip senamiesčio aplinkkelis. Nepriklausomybės atkūrimo metu Sąjūdis Klaipėdoje kėlė 3 tikslus: „Senamiestis – tik pėstiesiems“, „Langą į marias“, „Grąžinkime istorinius vietovardžius“. Kiekvienas sprendimas turi dvi puses. Unikalaus senamiesčio išsaugojimas ir pavertimas pėsčiųjų vieta lems šiek tiek didesnius transporto srautus Danės ir Bangų gatvėse. Bet jie nebus žymūs.

Klausimas kaip buvusiam asociacijos „Klaipėdos regionas“ direktoriui. Ne vienerius metus kalbama apie bendrą viso Vakarų Lietuvos regiono (Klaipėda, Neringa, Gargždai, Kretinga, Šilutė, Palanga) viešojo susisiekimo sistemą. Ar ji įmanoma, ypač žinant savanaudišką Palangos požiūrį?..

Klaipėda yra vienintelis regionas, kuriantis tokią sistemą. Esu įsitikinęs, jog netrukus norvegas ar rusas, atskridęs į Palangą, su vienu bilietu iš oro uosto nuvyks iki Rusnės. Jam juk neįdomu, kiek čia tų savivaldybių ir kur jų ribos. Tiesa, regioninės transporto sistemos statyba yra ilgas procesas, paremtas bendrais finansais ir pasitikėjimu. Jis neateina iš karto.

Žmonės judės vandeniu

Tavo, kaip urbanisto, 2116-ųjų Klaipėdos vizija: kur, kaip ir kuo judės žmonės mieste po 100 metų?

Vandeniu. Aš rimtai. Taip nutiks, jei pasauliniu mastu nepakeisime naftos ir dujų kuro atsinaujinančiais resursais ir nesustabdysime klimato šilimo.

Jau daug metų vartojamas terminas „karas keliuose“. Ar turi receptų, kaip jį laimėti?

Daugiau greičio matuoklių, kalnelių ir Kelių policijos ekipažų čia nepadės. Turime tikrąja to žodžio prasme išgąsdinti paauglius mokyklose skausmingais pavyzdžiais. Rodykime jiems vaizdus iš medikų ir ugniagesių-gelbėtojų darbo eismo įvykių vietose. Siųskime paskaitoms mokyklose nukentėjusiuosius ir jų artimuosius. Tik pamoka iš skaudžiausių nelaimių išugdys atsargumą. Pamoka iš savo klaidos gali būti viena pamoka per daug. Tai sakau, nes mano bendraamžis pusbrolis, būdamas 17-os, žuvo kaip keleivis neblaivių paauglių sukeltoje avarijoje.

Koks kitų eismo dalyvių elgesys labiausiai erzina tave?

Neatsargumas ir skuba.

Kokie tavo, kaip eismo dalyvio, minusai?

Esu alergiškas greičiui. Bijau jo. Mobilusis telefonas man yra didelis trukdis. Todėl ilgesnėse kelionėse stengiuosi jį numesti ant galinės sėdynės, kad vairuodamas nepasiekčiau.

Komentuoti