Migracijos politika: pasirūpinkim likusiais ir išvykusieji grįš

Prieš porą mėnesių Lietuvoje nuskambėjo skandalas dėl šalies įvaizdžio kampanijos „Lietuva. Tikra yra gražu“ („Real is Beautiful“).

 

Kokios šios istorijos pamokos? Apsimetinėti neapsimoka, žmonės lengvai atskiria, kas yra klastotė ir kas tikra. Gražu tai, kas autentiška, o ne kas gražiai pateikiama. Nepaisant to, Seimo dauguma šią savaitę pasirinko pūsti miglą, surengdama ilgą ir monotonišką diskusiją parlamente apie migracijos priežastis. Beje, kažkodėl toje diskusijoje net nedalyvavo pasaulio lietuvių bendruomenės atstovai, kurie, manau, turėtų ką pasakyti.

 

Statistiškai vaizdas liūdnas: vien per pirmus du 2017 m. mėnesius emigravo 14 tūkstančių žmonių, 2016 m. – apie 50 tūkst., o nuo Nepriklausomybės pradžios iš šalies išvyko apie 900 tūkst. žmonių.

 

Žmonės emigruoja ieškodami geresnio gyvenimo, ir tai savaime nėra jokia blogybė. Blogai yra tai, kad valdžia toliau kurpia diskusijas ir deklaracijas, bet atidėlioja tai, kas tikra ir reikalinga – įstatymų pokyčius.

 

Aš pats dešimtmetį studijavau ir gyvenau užsienyje, buvau dviejų lietuvių bendruomenių užsienyje steigėjas. Tikrai ne valdžia mane įtikino grįžti į Lietuvą. Prie to labiausiai prisidėjo šeima ir žmonės, jų gražūs atsiliepimai.

 

Tad valdžios prioritetas dabar turėtų būti ne pakalbėti iš Seimo tribūnos, bet išgirsti realius lietuvių bendruomenės pasaulyje ir esančiųjų čia, Lietuvoje, poreikius. Matyt, suprasdamas rengtos diskusijos parlamente beprasmiškumą pačių valstiečių deleguotas premjeras S. Skvernelis iš jos išėjo, o visų kalbų iniciatorius R. Karbauskis diskusijoje net nedalyvavo.

 

Noriu pabrėžti, kad aš visada didžiuojuosi savo šalimi. Kaip politikas suprantu, kad daug kartų su mano akimis būtinomis iniciatyvomis teks atsimušti į sieną. Bet tai ne priežastis nustoti bandyti, stengtis dėl pokyčių. Kad ir pačių mažiausių.

 

Lietuva šiandien yra tarptautinėje erdvėje pripažinta demokratinė valstybė, į kurią kartais remiasi net vertybiškai šlubuojančios Europos lyderės, ką jau kalbėti apie europinį kelią svajojančius mūsų kaimynus Rytuose, pvz., Gruziją, Ukrainą. Esam gerame kelyje, bet trūksta tikslaus veiksmų plano. Geresnio ir ambicingesnio, nei yra numatyta dabartiniame Vyriausybės programos įgyvendinimo pakete.

 

Gražu ir tikra tai, kas vienaip ar kitaip susiję su valstybe, jos kūrimu ir žmonių galimybių stiprinimu. Todėl manau, kad geriausia nauja migracijos politikos kryptis galėtų tapti ne apsimestinis rūpestis jau išvykusiais, o kasdienis rūpestis likusiais čia. Jei pagerinsime švietimą, nuo galvos ant kojų pastatysime socialinę apsaugą, sumažinsime mokesčius dirbantiems Lietuvoje – tai neišvengiamai grįš vis daugiau išvykusių. Namo žmonės grįš, kai Lietuva taps geresne vieta gyventi.

 

Tuo požiūriu teisus premjeras S. Skvernelis, sakydamas, kad joks nacionalinis susitarimas nepadės. Pradžiai reikia įgyvendinti bent dalį Vyriausybės programoje deklaruotų priemonių. Ir tam visai nebūtina muštis į krūtinę.

 

Seimo daugumai reikia keisti ne vien darbų prioritetus, bet ir požiūrį į žmogų. Reikia parodyti daugiau pasitikėjimo žmonėmis, naikinti didėjančią kontrolę, ribojimus ir suvaržymus jiems.

 

Dabar, kai vietoj švietėjiškų iniciatyvų ministrai ateina į Seimą su Baudžiamojo kodekso pataisomis – tai atrodo mažų mažiausiai kreiva. Kai drastiškai branginamas alkoholis, o kita ranka nubraukiamas popamokinio ugdymo finansavimas, kai šalia yra tų vaikų tėvai, stokojantys elementaraus darbo – tai yra neatsakinga.

 

Kitas dalykas – kas Seimui vis dar trukdo įtvirtinti asmenvardžių rašybą lotyniškais rašmenimis, kai sostinės Rasų kapinėse J. Basanavičiaus antkapyje iškaltos būtent tokios raidės? Kodėl Seime vis dar neužtikrinamos lygios galimybės įtvirtinti savo santykius homoseksualiems žmonėms, kodėl net prievartos atvejų prieš moteris tame pačiame parlamente negalime išvengti ar užkirsti tam kelią ateityje?

 

Reikia tikrų, nesuvaidintų sprendimų, kad Lietuva taptų gražesnė daugeliui. Reikia ambicijos tapti šalimi, kuri yra ne išlaikytinė, ne tik paramų gavėja Europos pašonėje, bet tikra lyderė. Iš Lietuvos žmones emigruoti verčia ne privalomasis sveikatos draudimas ar šaukimas į kariuomenę, bet paprasčiausias galimybių stygius. Tai didžiausias iššūkis, kurį turime įveikti.

Komentuoti