Kodėl Lietuva netampa naftos valstybe?

Daugumai lietuvių tai gali būti naujiena, tačiau Lietuva yra naftos ir dujų valstybė. Jau ištirti ir dar neatrasti gamtos ištekliai po mūsų kojomis domina įvairaus pasaulinio lygio įmones, tačiau ne mums atstovaujančią Aplinkos ministeriją.

 

Nors pastaroji yra atsakinga už išteklių apsaugą ir gavybos licencijavimą, besibeldžiantiems investuotojams durys neatidaromos, o vagiami ištekliai nesaugomi.

Po gruodžio mėnesį paskelbto Konstitucinio teismo sprendimo, leidusio hidraulinį uolienų ardymą skalūnų paieškoje, nebeliko jokių politinių ir juridinių kliuvinių skelbti konkursą iš naujo. Pirmąjį kartą prieš keletą metų korporacija „Chevron“ buvo pasiryžusi mokėti 154 mln. litų vienkartinę įmoką ir dar po 12 proc. nuo pardavimų vien už išskirtinę teisę ieškoti skalūninių dujų Lietuvoje.

Paklaidinę juos kaip ežiukus rusiškos propagandos rūke atstūmėme net nepaskelbę konkurso. Po Konstitucinio teismo išaiškinimo, konkursas ir toliau neskelbiamas. Įdomu, kodėl nevykdomas šios Vyriausybės sau iškeltas prioritetas?

Panaši situacija ir naftos sektoriuje. Štai Kaliningrado jūriniai telkiniai eksploatuojami jau nuo 2004-ųjų. 2013 m. Latvija pritraukė Lenkijos ir Kuveito investuotojus į savo pirmąją jūrinę naftos platformą. Lietuvos jūrinėje ekonominėje zonoje, spėjama, glūdi iki 30 milijonų tonų naftos išteklių. Tačiau neveiklios ir akivaizdžiai nesuinteresuotos Aplinkos ministerijos dėka šioje srityje judame atbuline pavara.

Štai jau ketverius metus švediško kapitalo naftos gavybos korporacija „Gripen Oil & Gas“ beldžiasi į Aplinkos ministerijos duris, prašydama paskelbti konkursus Baltijos jūros telkiniams.

Įvairiais skaičiavimais šie ištekliai vien 12 proc. išgavimo mokesčių pavidalu atneštų 500 mln. eurų pajamų valstybei, o kiekviena naftos sektoriaus darbo vieta sukurtų dar 6 darbo vietas krante, t.y. Klaipėdos regione. Tačiau Aplinkos ministerija daug metų nesugeba perkelti ES direktyvų dėl ofšorinių platformų darbų saugos ir šių konkursų neskelbia.

Visgi skandalingiausiai Aplinkos ministerijos aplaidumą byloja mūsų naftos išteklių apsauga. Jie yra atiduodami Rusijos įmonėms tiesiog nemokamai. Štai „Lukoil“ D33 jūrinė platforma plūduriuoja 80 km nuo kranto, vos 5 km nuo Lietuvos jūrinės ekonominės zonos ir eksploatuoja telkinį, kuris driekiasi ir po Lietuvos teritorija.

2015 m. rugsėjį „Lukoil“ pranešė apie dar vieną naftos gavybos projektą Kuršių mariose, kuris siurbs taip vadinamą Kintų telkinį. Pasaulinėje praktikoje įprasta, jog dėl tokių sienas apžergiančių telkinių sudaromos unitizacijos sutartys. Tačiau nei Baltijos jūroje, nei Kuršių marių atveju tokių sutarčių Aplinkos ministerija iš Rusijos nepareikalavo.

Nėra realu tikėtis, jog galime tapsime naftos ar dujų pertekliumi besigiriančia šalimi, tačiau turime visais būdais stengtis atverti duris pasauliui į mūsų išteklius ir apginti juos nuo tarptautinio mąsto vagysčių. Tuo tarpu šiandieninė situacija rodo, jog Aplinkos ministerija pasigavo rimtą Žygaičių virusą, kurio užkretėjus nustatyti nėra taip jau sudėtinga.

Komentuoti