Kaip „žalieji“ valstiečiai užkas 100 mln. eurų į sąvartynus?

Anekdotas apie tai, kad Valstiečių ir žaliųjų sąjunga savo pavadinime panaudojo žodį „žalias“ dėl policininkų uniformos spalvos, rodos, yra arčiau tiesos, negu galvojome. Didesnės valstybės kontrolės troškimas, nepasitikėjimas žmogumi ir idėjos apie naujus draudimus į eterį transliuojamas vos ne kasdien, tuo tarpu apie ekologiškas idėjas sąjungos atstovai visiškai nekalba.

Priešingai – pirmiausia buvo ruonių ir lapės kailiai, vėliau buvo partijos pirmininko 420 arklio galių 16-20 litrų 100 km sunaudojantis visureigis. Europietiškai žaliųjų partijai šie akibrokštai net neatrodė verti diskusijos partijos viduje. Paradoksalu, bet žaliąsias idėjas labiau nei partiniai valstiečiai komunikuoja nepartinis profesionalas aplinkos ministras Kęstutis Navickas. Jo įžanginė vienkartinio puodelio apmokestinimo 1 euru  idėja buvo akademiškai teisinga, bet praktinis įgyvendinimas pasirinktas ne koks.

Tačiau net K. Navickas pastarąjį mėnesį Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos kaip žaliųjų įvaizdį palaidojo savo sprendimais atliekų tvarkymo sektoriuje. Per ateinančius trejus metus šie sprendimai kainuos per 100 milijonų eurų Lietuvos gyventojams ir bus itin kenksmingi gamtai.

Aplinkos ministerija išplatino atliekų tvarkymo centrams rekomendaciją 2016-2018 metais išrūšiuotas degias atliekas šalinti sąvartynuose. Tuo pasinaudodami Vilniaus, Telšių ir Utenos sąvartynų administratoriai jau paprašė leidimų plėsti esamus sąvartynus. Pagal ministerijos strategiją Lietuvoje pastatyta 10 automatinių atliekų rūšiavimo linijų už 130 milijonų eurų. Europa davė šiuos pinigus, kad mes rūšiuotume ir šios atliekos nepatektų į sąvartynus. Kita vertus, rūšiavimo linijos privalo veikti, priešingu atveju reikėtų grąžinti ES paramą.

 Tad situacija yra paradoksali. Rūšiavimo linijos veikia tam, kad nereikėtų grąžinti ES paramos, tačiau atrūšiuotos atliekos vis tiek nukeliauja į sąvartyną. Dar baisesnė yra ekonominė šio sprendimo pusė. Beprasmiškai dirbantys rūšiavimo centrai už perrūšiuotą toną pasiima bent po 30 eurų. O perrūšiuotos atliekos, nukeliavusios į sąvartyną, irgi apmokestinamas (pavyzdžiui, 74 eurų už toną mokestis Kazokiškėse). Kasmet nesudeginamo kietojo atgautojo kuro susidaro virš 300 tūkst. tonų, tad kol nebus surastas sprendimas, kasmet 30 milijonų eurų iš Lietuvos gyventojų kišenių užkasime į sąvartynus.

Ar galime neužkasti? Tikrai taip. Vietoj tiesmukiško gamtos ir gyventojų mulkinimo Aplinkos ministerija turėtų visiškai kitaip spręsti susidariusią krizę. Štai keli galimi sprendimai.

Pirma. Padėti pakuočių gamintojams ir importuotojams sukurti efektyvesnes surinkimo sistemas. Didžioji dalis susikaupiančių komunalinių atliekų yra pakuotės (kartonas, plastikas ir kt.), kurių surinkimu nepasirūpina gamintojai ir importuotojai. Šiandien „teršėjas moka“ principas galioja tik daliai gamintojų ir importuotojų, kurių pakuotės surenkamos per depozito ir kitas kolektyvines sistemas. Tačiau vis dar milžiniškas pakuočių kiekis nukeliauja su bendru srautu. Silpna Aplinkos ministerijos kontrolė ir maža motyvacija daliai pakuočių gamintojų ir importuotojų leidžia išvengti atsakomybės. Prisidengiant fiktyviomis pažymomis didelė dalis antrinių žaliavų yra sutvarkomos tik „popieriuje“, o realybėje jos vis tiek nukeliauja į bendruosius konteinerius. Kita dalis antrinių žaliavų net importuojama iš užsienio, siekiant įgyvendinti atliekų sutvarkymo tikslus – vietoj to, kad būtų realiai užtikrinamas pagamintų ir importuotų pakuočių sutvarkymas.

Antra. Reikia peržiūrėti sąvartynų taršos mokestį. Sąvartynai šiandien yra pigiausia atliekų šalinimo alternatyva. Todėl rinka ir jos žaidėjai tai renkasi lengviausiai. Jau šiandien po rūšiavimo susikaupęs kietasis atgautas kuras galėtų legaliai keliauti į užsienį sudeginimui. Taip, kaip, pavyzdžiui, lietuviškos automobilių dalys keliauja į Lenkiją. Esant žemoms antrinių žaliavų kainoms net dalis spalvotuose rūšiavimo konteineriuose, taip vadinamuose „varpeliuose“, surenkamų antrinių žaliavų vis tiek nugula sąvartynuose.

Europos Sąjunga ne vienus metus reikalauja įvesti 27 eurų taršos mokestį sąvartynuose. Aplinkos ministerija taiko vos 3 eurų tonai mokestį ir nenumato jokios mokesčio progresijos. Besitęsiant tokiam politikos bestuburiškumui, priešingai nei sąvartynus uždarinėjanti Vakarų Europa, Lietuva tęsia jų intensyvią plėtrą.

Trečia. Reikia pripažinti, kad atliekų deginimas yra neišvengiamybė ir aktyviai agituoti už atliekų deginimo jėgainių statybą. Šiandien Aplinkos ministerija yra visiškai pasimetusi prioritetuose. Atliekų akivaizdžiai nėra kur deginti, todėl net išrūšiuotosios užkasamos sąvartynuose. Greitas deginimo alternatyvas galinčios pasiūlyti „Palemono keramikos“ ir „Akmenės cemento“ gamyklos stumiamos į šoną. Kartą jau importavus airiškas atliekas sudeginimui Klaipėdos „Fortum“, šiandien bendrovės „Vakarų Krova“ terminalas uoste jau atlieka poveikio aplinkai vertinimo procedūrą galimam atliekų importui.

Vietoj to, kad Aplinkos ministerija pripažintų atliekų deginimo neišvengiamybę Lietuvoje, viena ranka ji stabdo deginimo pajėgumų atsiradimą, kita ranka leidžia labiau pasiturinčių šalių atliekoms atkeliauti į Lietuvą. Pasyvumą aplinkos ministras turėtų keisti proaktyvumu ir būti priešaky Vilniaus kogeneracinės jėgainės derinimo procedūros.

Verta pastebėti, kad valstiečių Vyriausybės idėjų vakuume aplinkos ministras buvo vienintelis, per 100 dienų pateikęs konkrečią struktūrinę valstybinių miškų pertvarką, kurią tiksliau galima vadinti administracine ir skaidrinimo, bet ne gamtosaugine reforma.

Tačiau siekdama bent kiek pagrįsti žaliųjų įvaizdį šiandien Aplinkos ministerija turi rimtai imtis taisyti jau padarytas klaidas, kurios yra nusikalstamos gamtai ir gyventojų ekologiniam sąmoningumui. Taip, atliekų sektoriaus problemas ministras K. Navickas paveldėjo iš europinius pinigus mėgusių „tvarkiečių“ viceministrų, atidirbinėjusių savo buvusioms įmonėms. Tačiau tai dabartinio ministro klaidingų sprendimų ir prioritetų nepateisina.

Atrūšiuotų atliekų šalinimas sąvartynuose yra gėda ir būtinų sprendimų atidėliojimas mums kainuoja kasdien – didesniais mokesčiais ir didesne tarša gamtai.

Komentuoti