Kada galėsime maudytis Kuršių Mariose?

Kiekvieną vėlyvą pavasarį žiniasklaida pradeda pranešinėti vandens telkinių maudyklų temperatūras. Girdint palyginimus, ypač birželį, Kuršių marios nejučia skamba kaip reali poilsio alternatyva dar neįšilusiai ir žvarbaus vėjo šukuojamai jūrai. Tačiau ištisos Lietuvos kartos išbraukė Kuršių Marias iš savo vandens telkinių maudymosi meniu. Akimi matomas dumblo perteklius ir jo tvaikas Neringos pakrantėse yra tik vienas iš akivaizdžių signalų, jog bristi į marių vandenį nori tik briedžiai traukiantys į žemyną.Kuršių marių vandens būklė nėra tik Neringos patrauklumo klausimas. Šio Lietuvos didžiausio vandens telkinio būklė yra lygiai tiek pat svarbi keturių vandenų kraštu save vadinančiam Klaipėdos rajonui, Klaipėdos miesto pietinių kvartalų gyventojams ir žvejų Meka besivadinančiam Šilutės kraštui.

Žemės ūkio industrializacija, intensyvesnis laukų pertręšimas, didesnis vandens debitas dėka intensyvios sovietinės melioracijos, aktyvi urbanizacija ir pramonės vystymasis Nemuno baseine buvo pagrindiniai Kuršių marių taršos faktoriai 60-aisiais ir 70-aisiais pavertę Kuršius marias netinkamomis maudytis. Sunku tiksliai įvardinti vandens būklę mariose sovietmečiu, nes ji mažai naudota rekreacijai. Kintų miestelyje bei Ventėje  tarpukariu buvusios ir šiandien atgaivintos prieplaukos yra šiandien labiau naudojamos mažųjų laivelių švartavimuisi. Tuo tarpu archyvuose gausu ikikarinių nuotraukų su ten poilsiaujančiais vasarotojais lietuvininkais.

Jei maudymosi galimybė neįtikina, žuvų gausa Kuršių mariose yra dar vienas aiškus taršos rodiklis. Štai vien ungurio, kuris XXI-jame amžiuje dėl savo retumo laikomas delikatesu, Kuršių mariose iki 1960-ųjų buvo sugaunama virš 1 000 tonų. Tuo tarpu šiandien Rusijos ir Lietuvos Kuršių mariose išduotų žvejybos kvotų kiekis vos viršija 2 000 tonų. O katastrofiškai nykstančių ungurių Kuršių mariose sugaunama mažiau nei 1 toną. Tokį Kuršių marių žuvingumo sumažėjimą stipriausiai paveikė maistingųjų medžiagų perteklius, kuris sukelia perteklinį planktoną ir vandens žydėjimą. Toks vandens sužaliavimas mažina deguonies kiekį vandeny iki katastrofinių pasekmių. Štai 2014 metų karštą vasarą Kaliningrado srities pamario gyventojai išvydo 10-14 km ruožą klote nuklotą uždususių žuvų .

98% Kuršių marių vandens patenka Nemunu. Todėl nenuostabu, jog 1252 m. kryžiuočių ordinas būsimą Klaipėdą Memeliu pavadino būtent tuomet Memeliu vadinto Nemuno upės vardu. Dėl šios neatskiriamybės tarp Kuršių Marių ir Nemuno ekologinės būklės reikėtų dėti lygybės ženklą. 72% Lietuvos teritorijos kritulių suteka į Nemuno baseiną. Į šį baseiną patenka absoliuti dauguma urbanizuotos ir pramoninės Lietuvos teritorijų (išskyrus Mažeikius). Tuo tarpu pačiam Nemunui Lietuvos teritorija sudaro tik pusę jo baseino. Likusi pusė- Baltarusijoje ir Kaliningrade.

Akivaizdžiai prastą ekologinę būklę guodžia didelis Kuršių Marių vandens apyvartumas. Tai savo ruožtu yra ir didelė galimybė. Marių vanduo per metus pasikeičia 4,5 karto arba per 81 sąlyginę dieną. Tai reiškia, jog greitai užkirtus Nemuno baseino taršą- gerų pokyčių netruktume laukti. Rezultatus pamatytų tie patys strategai, kurie kurtų planus. Tai retas ir motyvuojantis faktas, jog nuo planų ir konkrečių veiksmų, puikią ekologinę būklę įmanoma pasiekti vos per penketą metų.

Visai neseniai tai buvo bandyta, tačiau pritrūkta kantrybės ir pastangų. 2006 birželį tuometinė LR Vyriausybė patvirtino 2006-2015 metų Kuršių marių vandens kokybės gerinimo programą. Ja siekta sumažinti taškinę ir bendrąją taršą visame Nemuno baseine, pagerinti vandens kokybę maudyklose iki higienos normas atitinkančio bakterinio lygmens bei to pasėkoje pagerinti ir Lietuvos Baltijos jūros pakrančių vandens būklę. Paradoksalu, bet prisidengiant administracinės naštos mažinimu, 2010 metais ši programa buvo nutraukta.
Nepaisant šio paradokso ir politikos nuoseklumo trūkumo, 2015 birželį Lietuvą apskriejo sensacinga žinia- mariose ties Nida maudyklių užterštumą matuojančios institucijoms patikrinus vandenį, jis buvo pripažintas saugiu maudymuisi. Nors birželį jūros ir Kuršių marių vandens temperatūra skiriasi beveik 7-10 laipsnių, nei ryžtingų Neringos turizmo vėliavnešių nei ekstremalių turistų nuotraukų nepasirodė.

Ši praėjusios vasaros žinia žada gražią ateitį jei tęsime pradėtas pastangas. Milžinišką dešimtmečio Lietuvos pažangą atliekų ir vandens nuotekų tvarkyme turi atkartoti Kaliningrado ir Baltarusijos pramonės ir buities vartotojai. Bendrų Baltarusijos ir Lietuvos Nemuno baseino tyrimų metu suskaičiuota, jog iki 86% pramoninės taršos Nemuno upėje patenka iš Baltarusijos. Per 70% Kaliningrado vandentiekio tinklų yra nusidėvėję ir skubiai reikalauja modernizacijos. Lietuvoje didžiausiu iššūkiu išlieka žemės ūkio optimalaus trešimo technologijų taikymas ir mažųjų gyvenviečių nuotekų tvarkymo klausimas.

Vakarų Europoje sienas peržengiantiems ekologiniams iššūkiams spręsti dažnai yra kuriamos upių baseinų tarybos. Tokios Nemuno vandens naudotojų tarybos įkūrimas ir sisteminė veikla stipriai pasitarnautų Kuršių marių sveikatai, žuvingumui ir turizmo gerbūviui. Geopolitiškai jautriame laikotarpyje, tokie dariniai atrodo sunkiai įgyvendinami, tačiau Jordano upės vandens taryba veikė net Palestinai ir Izraeliui kariaujant. Tad atsiprašymų nekurti tokių darinių šiandien galime nebent vėl prisidengdami administracinės naštos didinimu.

Turbūt neperdėsiu pasakydamas, jog Kuršių marių ekologinė būklė yra visos Lietuvos ekologinės būklės ir jos aplinkosauginio tarptautinio bendradarbiavimo rezultato veidrodis. Esame tiek ekologiški, kiek švariomis galime vadinti Kuršių marias. Pelnytai pasidžiaukime, jog trūksta visiškai nedaug iki saugios maudymosi galimybės. Tačiau realiam Kuršmarių rekreacinio potencialo išvystymui švento visuomeninio lobizmo pečius reikės suremti ne tik ekologams, turizmo sektoriaus dalyviams, bet ir žvejybos entuziastams.

Komentuoti