Gali apgauti rinkėjus, bet neapgausi gamtos

Pastarąjį dešimtmetį Lietuvai nekrito korta su aplinkos ministrais. Jie daug darė dėl savo partiečių, bet mažai rūpinosi gamta, kuri ir yra Aplinkos ministerijos pagrindinis tikslas. Pokrizinis ministras G. Kazlauskas Prezidentės atvirai vadintas prasčiausiu Vyriausybės nariu. Premjero apgintas K. Trečiokas, rodos, eikliau vykdė kažkieno parėdymus, nei pats formavo politiką. Jo viceministras, vienos įmonės direktoriaus vairuotojas, rezultatyvus buvo tik padėdamas neproporcingai gerai pasirodyti savo buvusiai įmonei automatinių atliekų rūšiavimo linijų konkursuose.

Pastaraisiais metus Aplinkos ministerija skambėjo ne darbais ir aplinkosauginiais projektais, bet „pasiekimais“ politinių skandalų srityje. Vijūnėlės dvaro įteisinimas, už mokesčių mokėtojų pinigus

Neringoje griaunami namai, perbraižomos Kašos draustinio ribos, dėl nepaskirtų lėšų vėl vegetuojanti daugiabučių renovacijos programa, iš anksto nulemti urėdų konkursai, keliolika kartų per metus keičiamos žvejybos taisyklės, bet jokio susirūpinimo nerodymas dvesiančiomis Eketės tvenkinio žuvims – deja, šie skandalai piešė Aplinkos ministerijos darbų peizažą šioje kadencijoje. Nuo tokio požiūrio į aplinkosaugą kenčiame mes visi, bet labiausiai kenčia Lietuvos gamta.

Aplinkos ministerijai, kuri virto prastu gamtos advokatu, rimtu investicijų ir verslo stabdžiu, reikia iš esmės naujo požiūrio. Ministerija turi užsikrėsti ekomintimi, o jos politika turi keistis nuo baudų link konsultavimo, nuo draudimų link galimybių sudarymo, nuo opozicijos link dialogo, nuo save dauginančios biurokratijos link lieknų teisės aktų ir priežiūros aparato.

Metodikos, instrumentai ir aprašai bus antraeiliai tol, kol mes neišsikelsime net ir moksleiviui aiškių tikslų. Lietuva turi tapti šalimi be sąvartynų, kurioje popierinę biurokratiją pakeistų internetas. Tapkime šalimi, kurioje be rūpesčio galėtume maudytis kiekviename vandens telkinyje, taip pat ir Kuršių mariose. Nustokime teršti nešvariausią pasaulyje Baltijos jūrą ir Rytų Europoje pirmaukime pasiekimais kovoje prieš klimato kaitą. Galiausiai išlaisvinkime saugomas teritorijas, architektūrą ir statybą nuo procedūrų ir persiorientuokime į tikrąją gamtos apsaugą, meninę išraišką ir statybinę kokybę. Mes, Liberalų sąjūdis, turime planą, kaip šiuos tikslus įgyvendinti.

Trumpai apie pagrindinius prioritetus:

2030 m. Lietuvoje turi likti tik vienas sąvartynas. Tai pasieksime visų pirma skatindami ekoprojektavimą ir gamybą, leisiančią perdirbti didžiąją dalį atliekų. Augant gerovei, išteklių naudojimas turi turėti aiškią kainą ir „teršėjas moka“ principas turi paskatinti pilną atliekų sutvarkymą. Be populizmo turime didinti sąvartynų mokesčius, skatindami inovatyvų atliekų tvarkymą. Gyventojams rūšiuoti turi apsimokėti. Galiausiai, sudegintos atliekos turi virsti statybinėmis medžiagomis ir nauju šlaku mūsų keliams.

2023 m. Kuršių mariose tikrai bus surengtas tarptautinis triatlonas. Didelio dėmesio reikia ir dirvožemio taršos bei vandentvarkos sistemos problemoms. Kuršių marių užterštumas yra visos Lietuvos vandentvarkos ir žemės ūkio taršos simbolis – didžiausiame Lietuvos vandens telkinyje nerekomenduojama maudytis jau 50 metų. Esu tikras, kad atlikę namų darbus aplinkosaugos srityje, maudytis mariose galėsime jau 2023 m. Švarus geriamas vanduo ir nuotekų sistemos turi tapti norma gyvenvietėse ir kaimuose. Nesuvokiama, kaip Europos Sąjungos šalyje XXI a. vis dar klestinti lauko tualetų kultūra, nepakankamai griežta žemės ūkio laukų tręšimo ir gyvulininkystės nuotekų tvarkymo tvarka reikšmingai teršia tiek gruntinius vandenis, tiek upes ir ežerus. Nemuno taršai sumažinti turime intersyviau bendradarbiauti su Baltarusija ir Kaliningrado sritimi.

Tapkime Paryžiaus klimato tikslų pirmūnais. Turtingi atsinaujinančiais ištekliais ir „biedni“ iškastiniu kuru, lietuviai yra pasmerkti gyventi darnoje su gamta. Naikinkime tiesiogines ir netiesiogines subsidijas iškastiniam kurui. Pasitelkime plačiai, bet neskausmingai taikomą CO2 mokęsti taršius išteklius naudojantį verslą ir buities vartotojus. Taip ilgainiui perorientuosime jį ir mūsų inovacijas į atsinaujinančių išteklių panaudojimą bei energetinį efekyvumą. Sukelkime šią negrįžtamą atsinaujinančių išteklių revoliuciją su resursais gautais už skalūnų dujas.

Apginkime architektūrą ir saugomas teritorijas nuo biurokratijos. Nustokime architektus versti juristais, o saugomas teritorijas ginti tik teismuose. Priimkime Saugomų teritorijų įstatymą, Architektūros įstatymą ir suspauskime egzistuojantį statybos reglamentavimą į liekną kodeksą. Priemiestinė ir užmiestinė plėtra turi savo kaštus, kurie turi tapti akivaizdūs priėmus savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymą.

Jau užtenkamai visi patyrėme svetimos gėdos jausmą, kai Lietuvos mokesčių mokėtojų milijonai mokami už statybų griovimą saugomose teritorijose ir nerandama nė vieno atsakingo pareigūno. Užbaigus šią ydingą praktiką visos nelegalios statybos turės būti įteisintos adekvačiai kompensuojant ekosistemai padarytą žalą. Antra vertus, apribojimai privačiai nuosavybei taip pat turi būti kompensuojami įvertinus suvaržymų mąstą. Abiejų lygčių laimėtoju turi likti gamta, bet privati nuosaybė turi būti irgi gerbiama. Tolimesnį saugomų teritorijų valdymą ir ūkinę veiklą jose paverskime bendruomenių ir tvarią plėtrą išmanančių ekpertų sutarimu.

Griežtas, bet proaktyvus verslo partneris. Per daug pati Aplinkos ministerija ir jai pavaldžios įstaigos užsiima verslu. Ministerijos pagrindinė misija yra tvaraus verslo sąlygų sūkūrimas ir jo reguliamas. Propaguodama savo ekologinę misiją, ministerija jau 2020 m. privalo virsti pirmąja Lietuvoje ministerija be popierių į elektroninę erdvę perkeldama visas savo funkcijas, prioritetą teikiant projektavimui ir statybų procesui. Tai ne tik ekologiška, bet ir skaidru bei spartu.

Liberalų vadovaujama ministerija 7 kontroliuojančių institucijų funkcijas sutelks regioniniuose aplinkos apsaugos departamentuose. Grėsmingą kontrolę keis proaktyvus konsultavimas, pagal geriausią pasitvirtinusią Ūkio ir Teisingumo ministerijų praktiką.

Aplinkos ministerija turi suvokti savo svarbą ir investiciniam šalies kliamtui. Poveikio aplinkai vertinimo procedūros turi trumpėti bent tris kartus nuo esamų vidutinių 16 mėnesių, sustiprinant visuomenės dalyvavimą, ekpertavimo kokybę ir depolitizuojant procesą.

Valstybės požeminiai ir antžeminiai gamtos ištekliai turi tapti prieinami visiems, ne tik valstybinėms įmonėms ir susiformavusiems elitiniams medžiotojų būreliams. Medienos sektorius, angliavandeniliai turi nešti gausią pridėtinę vertę tapdami brangiais produktais mūsų šalyje, o ne svetur.

Dėka ES gamtosauginės politikos, Aplinkos ministerija žengia į taktą su direktyvomis. Tačiau ar ši politika yra nuoširdi? Kokio požiūrio į aplinką ir darnų vystymąsi galima tikėtis, kai po Volkswagen emisijų skandalo mūsų aplinkosaugininkai vis dar važinėja taršos normas viršijančiais VW Touareg visureigiais? Ekologinę mintį pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje labiau puoselėjo ES direktyvos ir skirti milijardai, negu mūsų pačių ekologinis sąmoningumas. Didžioji baimė yra būtent ši. Paskirsčius ES lėšas ir daugeliui Lietuvos partijų abejojant ES sėkmės istorija, ar turėsime aiškią ekoviziją mūsų šaliai? O būtent pasaulio klimato kaitos akivaizdoje, ji turėtų būti kaip niekada aiški ir tvirta.

Aplinkos ministerija turi tapti permainų ir vystymosi varikliu. Lietuvai reikia vaikų, kurie tėvus sodintų ant dviračių vykstant į darbą. Lietuvai reikia daugiau fanatiškų veganų, kurie savo mitybą keistų bandydami sumažinti metano emisijas karvidėse. Lietuvai reikia daugiau Saulių Jokužių, kurie pagavę 12 kg lydeką paleistų atgal į marias tolimesnei reprodukcijai. Lietuvai reikia daugiau žaliųjų, kurie nihilistinę ekonominę pažangą paverstų socialiai atsakingu tvariu augimu.

Dėl šios priežasties Lietuvai reikia Aplinkos ministerijos, ištikimos ne ES fondams ir direktyvoms, o savo misijai – darnaus vystymosi ateities užtikrinimui. Dėl šios priežasties LR Aplinkos ministerijai reikia liberalų.

Komentuoti